2011-12-18

Saul Newman. Postanarchija visur aplink mus degant kapitalizmui

Visur aplink mus dega kapitalizmas; po savęs jis palieka bankrutavusios finansinės ir politinės sistemos griuvėsius. Beribio ekonominio augimo iliuzija ir nesibaigianti vartotojiška utopija tapo sutriuškinta visiems laikams. Dabar valdžia mums gali pasiūlyti tik diržų politiką ir sunkmetį. Bet jos pasitikėjimas savimi senka. Mūsų politikos ir ekonomikos valdytojai žino, kad žmonės jais nebetiki, ir anapus suvaidintos valdžios ramybės glūdi baimė – sukilimo baimė, sena baimė, sukausčiusi kiekvieno režimo vaizduotę. Argi virš visko – pradedant politikų pranešimais ir baigiant ekonominių guru skelbiamomis pranašystėmis rinkai bei garsenybių realybės šou – netvyro šiokia tokia neviltis – tarsi visa kapitalistinė spektaklio sistema (sistema, kuri bet kuriuo atveju nebetiki savimi ir galbūt niekad netikėjo) bijotų atskleisti po savo fasadu glūdintį nihilizmą?

Šie metai yra sukilimų, prasidėjusių Kairo, Tuniso ir Bengazi gatvėse ir pasibaigusių Atėnų, Madrido aikštėse bei Volstryte, metai. Įvyko stebuklas – paprasti žmonės išėjo į viešas vietas ir atsikovojo jas kaip viešas erdves; tam nereikėjo nei leidimų, nei oficialaus atstovavimo. Kai kur jie nuvertė valdžias, kitur ėmę daryti didžiulį spaudimą atgyvenusioms politinėms sistemoms, kurios netgi nebesistengė apsimesti, kad jiems atstovauja. Tahriro ir Syntagmos autonominės zonos atskleidė absoliučią prarają tarp žmonių iš vienos pusės ir formalių valstybinės valdžios mechanizmų iš kitos. Žmonėms parodžius atsisakymo paklusti ženklą, atsivėrė nauja politinė erdvė, kurioje iš anksto neįmanoma numatyti pasekmių. Šie judėjimai ir okupacijos buvo reikšmingos ne todėl, kad pasiekė konkrečius tikslus, bet todėl, kad įkūnijo naują kolektyvinį politinį gyvenimą, politiką, kuri atsisakė būti atstovaujama atgyvenusių politinių partijų. Ispanijoje pasipiktinusieji šaukė „Jūs mūsų neatstovaujate!” – tai galima suprasti ir kaip nusiskundimą dėl atstovavimo trūkumo, ir kaip troškimą visiškai nusikratyti atstovaujančios valdžios bei veikti patiems.

Viena iš daugelio šių sukilimo pamokų yra tai, kad jau nebėra skirtumo tarp formalios demokratijos ir diktatūros; skiriasi nebent priespaudos lygmenys. Policinė galia, kurios vaiduoklišką egzistenciją demokratinių valstybių gyvenime Walteris Benjaminas vadino pribloškiančia, juntama visur. Kuo skiriasi Mubarako ar Assado mėginimai išjungti socialinius tinklus Egipte bei Sirijoje ir Camerono grasinimai tą patį padaryti Jungtinėje karalystėje?

Bet kuriuo atveju, kas yra demokratija, jei ne sistema, išgudanti masinį pasitenkinimą bejėgiškumu, kolektyvinė savanoriška vergija, įteisinta grynai simboliško balsavimo ritualo? Neseni sukilimai turi būti vertinami kitaip nei vien tik sukilimai už demokratiją, kurios sąvoka dabar tampa tokia dviprasmiška. Greičiau šie sukilimai išreiškė kolektyvinį ryžtą nebevergauti. Juose buvo suvokta, kad kiekviena galios sistema galiausiai yra trapi ir priklausoma nuo to, kaip mes susvetimėjame su savo galiomis bei jų atsisakome.

Kalbu apie sukilimą, bet ne apie revoliuciją. Revoliucija vieną galios režimą nuverčia tam, kad pakeistų jį kitu; sukilimas, priešindamasis savo institucionalizacijai, sunaikina bet kokią valdžią. Galbūt geriausiai jį apibrėžė Maxas Stirneris: “Jis [sukilimas] nėra kova prieš valdančiuosius; jei jis plinta, valdžia žlunga pati; sukilimas – tai mano paties išsilaisvinimas nuo valdančiųjų“.

Mūsų pačių išsilaisvinimas iš valdančiųjų yra slenkstis, kurį visada reikia peržengti radikalioje politikoje. Sukilimas vyksta mikropolitinėje erdvėje, kuri yra kartu etinė, psichologinė ir dvasinė, kartu individuali ir kolektyvinė. Ji susijusi su mūsų pačių troškimų ir prisirišimo prie valdžios analizavimu, su santykių su kitais pasikeitimu.

Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykusias riaušes nuo kitų sukilimų skiria tai, kad joms trūko etinės (o taip pat ir politinės) dimensijos ir tai, kad jos pasižymėjo blogiausios rūšies nepilietiškumu. Kalbu ne apie išniekintą nuosavybės idealą, kuriam mes ir neturime turėti pagarbos. Mus pribloškia ne riaušininkų nepagarba prekei, bet absoliutus jos garbinimas – visa maištinga energija buvo iššvaistyta vaikantis kvailų dizainerių etikečių! Raskite geresnį to, ką Stirneris vadina turto apsėdimu, pavyzdį – kai žmogus tampa apsėstas daikto, kurį nori turėti? Riaušės ir plėšikavimas tapo kraštutine vartotojiškos visuomenės fetišizmo išraiška, todėl jos įvyko tos visuomenės viduje – o taip pat neišėjo anapus struktūros „įstatymas ir tvarka – nusikaltimas“ ribų. Riaušių problema buvo ne jų transgresyvumas, bet absoliutus netransgresyvumas – jos netapo proveržiu anapus vartotojiškumo religijos.

Besiplėtojant riaušėms vėl pasirodė senasis anarchijos vaiduoklis, ir tai leido suaktyvinti policijos galias. Bet anarchizmas – kaip politikos ir laisvo, etiško gyvenimo apraiška – turi mažai ką bendro su tokiu kvazireliginiu smurto spektakliu. Tačiau tai – paties žmogaus pasirinkta nepaklusnumo disciplina, tai, ką Foucault vadino valingu nepaklusnumu. Kaip jau seniai pastebėjo La Boëtie, mes lengvai įgyjame paklusnumą – jis yra įprotis. Taigi, turime išsiugdyti nedisciplinuotumo discipliną; turime tapti laisvės asketais. Turime, kaip sakė Georges‘as Sorelis, išsiugdyti „laisvės įpročius“.

Anarchizmas, kurį aš mieliau vadinu, postanarchizmas, yra daugiau nei politinė ideologija. Jis šiandien tapo visos radikalios politikos etiniu ir politiniu horizontu. Autonomijos, kuri gali būti pasiekta tik bendrai, troškimas ir kylantys judėjimai, kurie ne tiek protestuoja prieš mūsų gyvenimo skurdą, kiek su džiaugsmu pasitinka radikaliai kitokį gyvenimą, yra aiškūs šio horizonto plėtimosi ženklai.

Saulas Newmanas – politikos filosofas ir Londono Goldsmiths universiteto dėstytojas. Newman pagarsėjo nukalęs terminą “postanarchizmas.” Paskutinė jo knyga – „Postanarchizmo politika“.

Adbusters vertė KP

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą